Jonas Bartkus

Rezistencinės kovos ir okupacinio teroro pėdsakai Žemaičių Naumiestyje: Išsami istorinė Vytauto Steponaičio knygos „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ analizė

Lietuvos pokario istorija yra pažymėta ne tik herojiškomis pastangomis atkurti valstybingumą, bet ir tragiškomis asmeninėmis bei bendruomeninėmis netektimis, kurios itin ryškiai atsiskleidžia Pietų Žemaitijos regione. Vytauto Steponaičio sudarytas ir 1998 metais Kaune išleistas dokumentinis rinkinys „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas) tarnauja kaip vienas svarbiausių šaltinių, siekiant rekonstruoti rezistencijos epochą ir identifikuoti konkrečias okupacinio režimo aukas. Nors knygos geografinis svorio centras tenka Raseinių ir Tauragės apskritims, joje užfiksuoti duomenys apie Žemaičių Naumiestį ir jo apylinkes suteikia neįkainojamos informacijos apie tai, kaip pasipriešinimo judėjimas ir baudžiamosios struktūros veikė šiame strateginiame paribio valsčiuje.   

Tyrimas rodo, kad Žemaičių Naumiestis šioje dokumentacijoje minimas devyniuose esminiuose biografiniuose įrašuose, kurie apima platų laiko tarpą – nuo ankstyvųjų 1946 metų provokacijų iki pat vėlyvojo ginkluotojo pasipriešinimo etapo 1953 metais. Šis miestelis ir jo valsčius pasitarnavo kaip arena brutalioms MGB (Valstybės saugumo ministerijos) specialiųjų grupių operacijoms, taip pat kaip idėjinis židinys jaunimui, nebijojusiam simbolinių protesto akcijų prieš okupacinę valdžią.   

Regioninis kontekstas ir metodologinės leidinio gairės

Norint suprasti Žemaičių Naumiesčio vietą rezistencijos žemėlapyje, būtina įvertinti metodologinį pagrindą, kuriuo rėmėsi Vytautas Steponaitis. Autorius, pats būdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Kęstučio apygardos partizanas ir buvęs politinis kalinys, duomenis rinko remdamasis buvusių rezistencijos dalyvių liudijimais, spausdintais šaltiniais ir archyvine medžiaga. Svarbu pažymėti, kad antrajame knygos leidime yra identifikuoti 1912 laisvės kovotojai, žuvę 1940–1956 metų laikotarpiu.   

Pratarmėje pabrėžiama, kad daugelis partizanų, dažnai vadintų „miškiniais“, „žaliukais“ ar „miško broliais“, pavardžių liko nežinomos, nes saugumo pajėgos iki pat 1946 metų nesistengdavo atpažinti aukų, palikdamos jas išniekintas mūšio laukuose, susprogdintuose bunkeriuose ar net šuliniuose. Šis faktas yra kritiškai svarbus analizuojant Žemaičių Naumiesčio atvejį, nes čia užfiksuotos aukos rodo, kad po 1946 metų identifikavimo procesas, nors ir buvo naudojamas propagandos bei provokacijų tikslais, leido išlikti bent daliniams istoriniams įrašams.   

Kęstučio apygarda, kurios veikimo zonoje atsidūrė ir Žemaičių Naumiestis, apėmė buvusias Raseinių, Tauragės ir dalinai aplinkines apskritis. Administracinis suskirstymas nuolat kito, tačiau operatyviniu požiūriu Naumiestis tapo tiltu tarp Samogitijos gilumos ir Klaipėdos krašto, todėl čia susidūrė skirtingų partizanų rinktinių interesai ir veiklos zonos.   

Identifikuoti asmenys ir puslapiai susiję su Žemaičių Naumiestį

Remiantis pateikta medžiaga, parengtas sisteminis sąrašas asmenų, kurių biografiniai įrašai tiesiogiai mini Žemaičių Naumiestį. Tai apima gimimo vietas, mokymosi įstaigas, veiklos rajonus ir konkrečias žūties vietas.

Pavardė, Vardas	Slapyvardis	Dokumento lapas	Kontekstas	Žūties/Įvykio data
Agintas Jonas	Kirvaitis	13	Gimęs Spiečiuose, Žemaičių Naumiesčio v., žuvo Cipariuose, Ž. Naumiesčio v.	1953-01-13
Balzytis Vytautas	–	24	Žuvo Žemaičių Naumiestyje, sušaudytas spec. grupės smogikų.	1946-03-31
Degutis Albinas	–	43	Žuvo Žemaičių Naumiestyje, sušaudytas spec. grupės smogikų.	1946-03-31
Klumbys Zenonas	Razbajus	85	Žuvo kartu su J. Agintu Cipariuose, Žemaičių Naumiesčio v.	1953-01-13
Kurmienė Basė	–	90	Kilusi iš Paulaičių, žuvo Žemaičių Naumiesčio v.	1948-1949
Nėjus Edvinas	Tigras	117	Žuvo Šilų miške, Žemaičių Naumiesčio v.	1949
Pakalniškis Antanas	Žalgiris	122	Mokėsi Žemaičių Naumiestyje, iškėlė Lietuvos trispalvę.	1951-01-15
Vaičiulis Bonifacas	–	172	Žuvo Žemaičių Naumiestyje, sušaudytas spec. grupės smogikų.	1946-03-31
Vaičiulis Zenonas	–	173	Žuvo Žemaičių Naumiestyje, sušaudytas spec. grupės smogikų.	1946-03-31

Šie įrašai leidžia giliau pažvelgti į pasipriešinimo mechanizmus ir okupacinio režimo taikytas represines priemones konkrečioje vietovėje.

1946 metų kovo 31-osios provokacija: Smogikų vaidmuo

Vienas šiurpiausių epizodų, susijusių su Žemaičių Naumiesčiu, yra keturių vyrų – Vytauto Balzyčio, Albino Degučio, Bonifaco Vaičiulio ir Zenono Vaičiulio – sušaudymas 1946 metų kovo 31 dieną. Dokumentas nurodo, kad šią egzekuciją įvykdė Tauragės specialiosios grupės smogikai-provokatoriai.   

Smogikų grupės (dažnai vadinamos MGB agentais-smogikais) buvo viena efektyviausių ir kartu žiauriausių sovietų saugumo priemonių kovoje prieš ginkluotąjį pogrindį. Šios grupės buvo sudaromos iš buvusių partizanų išdavikų arba specialiai parengtų rusiškai bei lietuviškai kalbančių saugumo karininkų. Jie dėvėdavo partizanų uniformas, naudodavo laisvės kovotojų slapyvardžius ir simboliką, taip siekdami įgyti vietos gyventojų ir tikrųjų partizanų pasitikėjimą.   

Žemaičių Naumiesčio atveju, kovo 31-osios įvykiai rodo, kad smogikai veikė demonstratyviai. Keturių asmenų sušaudymas miestelyje greičiausiai buvo suplanuotas kaip bauginimo akcija, skirta parodyti bendruomenei, kad „partizanai“ (kuriais apsimetė smogikai) yra žiaurūs arba kad bet koks ryšys su mišku baigiasi mirtimi. Tai atitinka knygos priede aprašytą taktiką, kurioje minimas 117-as smogikų-žudikų būrys, vadovaujamas MGB vyr. leitenanto Ivano Šichovo. Tokios grupės veikdavo partizanų vardu, kompromituodamos ginkluoto pasipriešinimo dalyvius ir be teismo žudydamos žmones – moteris, senelius ir vaikus.   

Faktas, kad šie keturi vyrai įvardijami kaip aukos, rodo istorinį teisingumą – jie buvo nužudyti ne mūšyje, o klastos ir provokacijos būdu, kas Pietų Žemaitijoje buvo dažnas reiškinys siekiant palaužti dvasinį gyventojų stuburą.

Vėlyvasis rezistencijos etapas: Aginto ir Klumbio žūtis Cipariuose

Antroji duomenų grupė nukelia į 1953 metus, kai ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje jau buvo išsekęs, o partizanų būriai sumažėję iki pavienių asmenų ar mažų grupelių. 1953 m. sausio 13 d. Ciparių kaime, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, savo sodyboje žuvo Jonas Agintas-Kirvaitis. Kartu su juo žuvo ir Zenonas Klumbys-Razbajus.   

Jonas Agintas, gimęs 1925 m. Spiečiuose (Žemaičių Naumiesčio v.), partizanauti pradėjo dar 1947 metais. Jo šešerių metų kovos stažas rodo neeilinį pasišventimą ir sugebėjimą išgyventi itin sunkiomis sąlygomis. Jis priklausė Pušies rinktinei, kuri veikė Švėkšnos, Naumiesčio ir aplinkinių valsčių miškuose. Jo žūtis tėviškėje, Cipariuose, liudija apie tragišką pasirinkimą – partizanai, jausdami artėjančią pabaigą, dažnai grįždavo į gimtąsias sodybas, kurios, deja, būdavo akylai stebimos saugumo agentų.   

Zenonas Klumbys, kilęs iš Inkaklių (Švėkšnos v.), taip pat priklausė Pušies rinktinei ir iki paskutinės akimirkos kovojo kartu su Agintu. Jų žūtis sausio mėnesį, kai žiemos sąlygos darydavo bunkerius miškuose sunkiai pasiekiamus ir lengvai susekamus dėl pėdsakų sniege, atspindi visos Lietuvos partizanų agoniją 1953-aisiais. Tai buvo metai, kai buvo suimtas ir LLKS vadovas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ciparių kaimo tragedija yra mažas, bet reikšmingas šio didelio istorinio paveikslo fragmentas.   

Simbolinis pasipriešinimas: Antano Pakalniškio žygdarbis

Pasipriešinimas okupacijai neapsiribojo vien šūviais miškuose. Vytauto Steponaičio knygoje minimas Antanas Pakalniškis-Žalgiris pateikia pavyzdį, kaip rezistencija gimdavo mokyklos suoluose. Pakalniškis, gimęs 1925 m. Judrėnų valsčiuje, mokėsi Žemaičių Naumiestyje. Būtent čia jis atliko drąsų simbolinį aktą – viešai iškėlė Lietuvos trispalvę.   

Tokios akcijos nedideliuose miesteliuose turėjo milžinišką psichologinį poveikį. Jos priminė vietos gyventojams apie nenutrūkusį siekį būti laisviems ir tiesiogiai provokavo okupacinę administraciją. Po šio įvykio 1946 metais Pakalniškis pasitraukė į mišką, pasirinkdamas Žalgirio slapyvardį – tai akivaizdi nuoroda į istorinę pergalę, bet kartu ir į Žalgirio būrį, kuriame jis kovojo. Jo kovos kelias baigėsi 1951 m. sausio 15 d. Skomantuose (Veiviržėnų apyl.), patekus į pasalą.   

Pakalniškio istorija pabrėžia švietimo ir jaunimo vaidmenį: Žemaičių Naumiesčio mokykla tapo vieta, kur formavosi būsimi laisvės kovotojai. Tai nebuvo atsitiktinis jaunuolių maištas, o gilus idėjinis apsisprendimas, dažnai vedęs į neišvengiamą žūtį.

Moterų indėlis ir likimai Žemaičių Naumiesčio valsčiuje

Leidinyje taip pat minima Basė Kurmienė (mergautinė pavardė Krauleidytė), kuri žuvo 1948–1949 metais Žemaičių Naumiesčio valsčiuje. Ji buvo kilusi iš Paulaičių (Švėkšnos v.). Nors apie jos konkrečias pareigas būryje informacija skurdi, moterų dalyvavimas rezistencijoje Pietų Žemaitijoje buvo įvairiapusis – nuo aktyvių kovotojų iki ryšininkių bei rėmėjų, kurios užtikrindavo partizanų aprūpinimą maistu, drabužiais ir informacija.   

Moterų žūtys dažnai būdavo susijusios su slėptuvių išdavystėmis arba atsitiktiniais susidūrimais per baudžiamąsias operacijas. Basės Kurmienės įrašas primena, kad laisvės kovų aukos nebuvo vien vyrai su ginklais rankose; tai buvo ištisos šeimos, kurių likimai buvo sutraiškyti okupacinio mechanizmo.

Kulkosvaidininkas Edvinas Nėjus ir Šilų miško strategija

Kitas svarbus įrašas susijęs su Edvinu Nėjumi-Tigru, gimusiu 1924 m. Sartininkų valsčiuje. Jis buvo Žalgirio būrio kulkosvaidininkas. Nėjus žuvo 1949 metais Šilų miške, kuris priklausė Žemaičių Naumiesčio valsčiui.   

Šilų miškas (dažnai minimas kaip Šilai) buvo kritinė operatyvinė zona. Miškų masyvai šiame regione leido partizanams judėti tarp Tauragės ir Šilutės apskričių, išvengiant tiesioginio persekiojimo pagrindiniais keliais. Kulkosvaidininko vaidmuo būryje buvo itin pavojingas, nes būtent šie kovotojai dengdavo grupės atsitraukimą per susirėmimus, neretai pasilikdami paskutiniai ir tapdami pagrindiniu priešo ugnies taikiniu. Nėjaus-Tigro žūtis 1949-aisiais, kai MVD pajėgos intensyvino miškų „šukavimo“ operacijas, iliustruoja augantį spaudimą, kurį patyrė Kęstučio apygardos būriai.

Pasipriešinimo organizacinė struktūra ir Kęstučio apygarda

Pietų Žemaitijoje nuolatos veikė kelios partizanų rinktinės, kurios laikui bėgant jungėsi, skilo ar keitė pavadinimus. Žemaičių Naumiesčio valsčius pateko į Pušies ir Žalgirio būrių įtakos sferas.   

Kęstučio apygarda (vėliau Jūros sritis) buvo viena stipriausių Lietuvoje. Jos vadovybė, įskaitant Juozą Kasperavičių-Šilą ir vėliau Joną Žemaitį-Vytautą, skyrė didelį dėmesį spaudai ir visuomenės informavimui. Štabai dažnai būdavo kilnojami, siekiant išvengti išdavysčių. Pavyzdžiui, pirmasis J. Kasperavičiaus štabo bunkeris buvo įrengtas Antagluonyje, Juozo Juknos sodyboje, tačiau po išdavystės 1947 m. balandį vadas ir jo adjutantas žuvo.   

Nors Žemaičių Naumiestis tiesiogiai nebuvo apygardos štabo būstinė, jis buvo svarbus periferinis centras, per kurį ėjo ryšiai su Vakarų Lietuva ir Klaipėdos kraštu. Tokios vietovės kaip Cipariai ar Spiečiai tapo saugiais uostais vėlyvojo etapo kovotojams, kol agentūrinis tinklas ir „smogikų“ taktikos galutinai jų neizoliavo.

Išvados ir istoriniai apibendrinimai

Vytauto Steponaičio knygos „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ analizė leidžia identifikuoti Žemaičių Naumiestį kaip vietovę, kurioje susipynė visos tragiškiausios pokario Lietuvos patirtys:

1. Išdavystės ir provokacijos: 1946 m. kovo 31 d. įvykiai, kai miestelyje buvo sušaudyti keturi asmenys, aiškiai parodo „smogikų“ veiklos mastą ir jų destruktyvų poveikį vietos bendruomenei.   
2. Jaunimo idealizmas: Antano Pakalniškio poelgis su vėliava primena, kad rezistencija buvo ne tik karinis, bet ir kultūrinis-simbolinis judėjimas, gimęs mokyklose.   
3. Vėlyvoji agonija: Jono Aginto ir Zenono Klumbio žūtis 1953 m. Cipariuose žymi ginkluotojo pasipriešinimo pabaigą regione, kai kova tapo grynai gynybinė ir pasmerkta pralaimėjimui.   
4. Atminties išsaugojimas: Kiekvienas paminėtas vardas (Balzytis, Degutis, Vaičiuliai, Agintas, Klumbys, Kurmienė, Nėjus, Pakalniškis) yra svarbus elementas atkuriant pilną Lietuvos laisvės kovų mozaiką.

Šis tyrimas patvirtina, kad Žemaičių Naumiestis ir jo valsčius, nors ir nebuvo didžiausių mūšių (tokių kaip Virtukų ar Paliepių) epicentruose, sumokėjo didelę kainą už pasipriešinimą okupacijai. Devynios asmenybės, minimos konkrečiuose leidinio puslapiuose (13, 24, 43, 85, 90, 117, 122, 172, 173), liudija apie nelygią kovą, kurioje tiesa dažnai buvo skandinama provokacijų ir klastos liūne. Istorinė atmintis, užfiksuota politinių kalinių ir jų šeimų pastangomis, šiandien leidžia identifikuoti šias aukas ir įvertinti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybę.