Jonas Bartkus

Tėvynė – motina ar pamotė?

Iš tolimųjų, senųjų „Aušros“ atgimimo laikų ataidi skaudžiai susikrimtęs balsas: – “Jau tiek tuščiai pragyvenau, o dar nieko tau, Tėvyne, gero nepadariau, niekuo nepadėjau!”
Tai Vincas Kudirka, jam buvo jau per dvidešimt metų. Ir jo testamentinės giesmės žodžiuose skamba paprasta kilni savivoka bei priesakas: „Tėvyne mūsų, tegul tavo vaikai…“
Išties, tai sena prasminga samprata, kad esame savo tėvynės vaikai, o tėvynė – mūsų motina. „Atsibus tėvynės sūnūs…“
Tačiau atėjo „pragmatiškas“ laikas, kai viskas virto kitaip ir vaikai nebesirūpino, kuo motinai padėjus, vien ką iš jos gavus. Maždaug: pensiją jau pasiėmei, o man dar neatidavei! Aš, aš, aš, man reikia!
Ir prasidėjo persukti protavimai: o gal motina negera, gal ji – „pamotė“? Teneplinta tokios mintys nei tarp Lietuvoje gyvenančių, nei tarp išvykusiųjų.
Tėvynė nėra koks atskiras nuo tavęs dalykas; tai visi žmonės, turintys šią tėvynę, ir tu tarp jų. Tėvynė – ne kažkur atskirai, ji yra aplink ir tavyje – jeigu yra; o jeigu jos neturi savyje, tai tos širdies tuštumos nėra ko nei barti, nei pravardžiuoti. Tavo paties tuštuma, gal kas nuo mažens nuskriaudė, kad neįkvėpė tėvynės meilės. Bet ji visada gali gimti iš gelmių, iš kokio nors blyksnio ar jausmo, ir būsi atgimęs. To reikia žmogui, kad ir kur būtum. Ar savo Lietuvoje, ar kur nuklydęs Ispanijon, Airijon, Kanadon ar Valstijosna. Reikia, kad būtum pilnesnis ir turėtum gyvenimą prasmingesnį. Kad neliktum išeivis pats iš savęs, tuštumo puoselėtojas ar Lietuvoje, ar kitur. O kai ne tuštuma, tada jau ryšys. Mes visi – Lietuva, senoji gentis, ir jos nei ieškoti, nei pamesti nebereikia.

Būkime Lietuva.