Vesna
“Ketvirtadienį sukanka šešiasdešimt metų, kai Lietuvoje prasidėjo didžiausia trėmimų operacija „Vesna”. Per šį trėmimą iš šalies deportuota per 40 tūkst. žmonių.” – rašoma šalies žiniasklaidoje.
Ir mano tėvų šeimoms ši data yra labai skaudi.
Mamos šeimai (Vismantai) gegužės 23 dieną, paryčiui, buvo liepta per valandą susiruošti ir išvykti Šilutės rajono Palendrių kaime. Motinos šeima – tai jos mama ir šeši broliukai bei sesutės. Senelis jau kalėjo kaip pokario pasipriešinimo dalyvis. Dvi seserys Onutė ir Zuzana liko Lietuvoje. Onutė pasislėpė rugių lauke, o Zuzana nakvojo pas kaimynus. Per maždaug mėnesį traukiniu ir laivais šeima atsidūrė Krasnojarsko krašte, Bogučanų rajono Artiugino gyvenvėtėje.
Tėvo šeima tą pačią naktį buvo išvežta iš to paties rajono Pauparių kaimo. Tai mano seneliai Bartkai ir jų keturi vaikai. Mano tėvas buvo vyriausias – 17 metų.
Tėvai susituokė Sibire. Iš tremties po amnestijos grįžo 1958 metų vasarą. Tais pačiais metais gimiau ir aš.
Kodėl apie tai rašau? Gyvų tų dienų istorijos liudininkų lieka vis mažiau ir mažiau. Mano tėvai taip jau mirę. Ir tų dienų įvykiai liks aprašyti tik istorijos knygose. Ir ne visiems bus lengva suvokti tos mūsų tautos tragedijos mastą, priežastis ir pasekmes. O to pamiršti negalima – pasaulio istorija rodo – panašios tragedijos pasikartoja!