Partizanai Žemaičių Naumiestyje
Rezistencinės kovos ir okupacinio teroro pėdsakai Žemaičių Naumiestyje: Išsami istorinė Vytauto Steponaičio knygos „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ analizė
Lietuvos pokario istorija yra pažymėta ne tik herojiškomis pastangomis atkurti valstybingumą, bet ir tragiškomis asmeninėmis bei bendruomeninėmis netektimis, kurios itin ryškiai atsiskleidžia Pietų Žemaitijos regione. Vytauto Steponaičio sudarytas ir 1998 metais Kaune išleistas dokumentinis rinkinys „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas) tarnauja kaip vienas svarbiausių šaltinių, siekiant rekonstruoti rezistencijos epochą ir identifikuoti konkrečias okupacinio režimo aukas. Nors knygos geografinis svorio centras tenka Raseinių ir Tauragės apskritims, joje užfiksuoti duomenys apie Žemaičių Naumiestį ir jo apylinkes suteikia neįkainojamos informacijos apie tai, kaip pasipriešinimo judėjimas ir baudžiamosios struktūros veikė šiame strateginiame paribio valsčiuje.
Tyrimas rodo, kad Žemaičių Naumiestis šioje dokumentacijoje minimas devyniuose esminiuose biografiniuose įrašuose, kurie apima platų laiko tarpą – nuo ankstyvųjų 1946 metų provokacijų iki pat vėlyvojo ginkluotojo pasipriešinimo etapo 1953 metais. Šis miestelis ir jo valsčius pasitarnavo kaip arena brutalioms MGB (Valstybės saugumo ministerijos) specialiųjų grupių operacijoms, taip pat kaip idėjinis židinys jaunimui, nebijojusiam simbolinių protesto akcijų prieš okupacinę valdžią.
