Naujas puikus objektas, statinys, reiškinys, muziejus Lietuvai – muziejus Šeduvoje “Dingęs štetlas”.
Tai muziejus – skirtas tarpukario žydų kultūrai, jų gyvenimo stiliui, kartu to miestelio (idiš kalba – štetlo) istorijai.
Likimas man davė dovaną – baigęs darbo karjerą tapau gidu. O jau tapus ir padirbėjus šioje profesijoje išdrįsau gauti akreditaciją šiame muziejuje. Iššūkis nebuvo menkas – pats muziejus labai turtingas savo turiniu (daugiau kaip 3000 kv. metrų ekspozicijos), eksponatais, filmais, kuriuos reikėjo pažinti. Ir čia kalbama apie žydų (ne lietuvių, ne žemaičių) kultūrą, kuri man nebuvo gerai pažįstama. Teko perskaityti ne vieną knygą, studijuoti kitus šaltinius.
Žemiau keletas nuotraukų. Ir viena iš muziejaus herojų, holokaustą stebuklingai išgyvenusi, buvusi Šeduvos gyventoja (gimusi ir augusi) Frida Vismontaitė (Ickovič). Nužudyti buvo jos tėvai, sesutės Chanė ir Reinė, Šiaulių gete prarado savo sūnelį Rahelį. Jai likimas buvo gailestingas – uždarius Šiaulių getą buvo pervešta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, ten sulaukė karo pabaigos. Iki mirties gyveno Pietų Afrikos respublikoje.
Įspūdingas eksponatas – Saros Melenytės samovaras. Jį ji išsivežė iš Šeduvos tarpukariu išvykdama į Pietų Afrikos respubliką, o dabar jis vėl Šeduvoje.
Apie tai muziejus “Dingęs štetlas”. Jums būtina jį palankyti, jie to dar nepadarėte.
Aš jūsų paslaugoms – el. pašto adresas paupariai(eta)gmail.com, tel. +37068771716. Jei muziejaus gidai užimti ir priimti jūsų negali, kreipkitės. Mes turime galimybę, suderinę su muziejaus administracija muziejaus darbo laiku (išskyrus šeštadienį) organizuoti ir pravesti jums ekskursiją. Ekskursijos trukmė – mažiausiai dvi valandos muziejuje ir 1 valanda Šeduvos miestelyje. Dar 30 minučių reikia skirti nuostabiam parkui.
Rezistencinės kovos ir okupacinio teroro pėdsakai Žemaičių Naumiestyje: Išsami istorinė Vytauto Steponaičio knygos „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ analizė
Lietuvos pokario istorija yra pažymėta ne tik herojiškomis pastangomis atkurti valstybingumą, bet ir tragiškomis asmeninėmis bei bendruomeninėmis netektimis, kurios itin ryškiai atsiskleidžia Pietų Žemaitijos regione. Vytauto Steponaičio sudarytas ir 1998 metais Kaune išleistas dokumentinis rinkinys „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas) tarnauja kaip vienas svarbiausių šaltinių, siekiant rekonstruoti rezistencijos epochą ir identifikuoti konkrečias okupacinio režimo aukas. Nors knygos geografinis svorio centras tenka Raseinių ir Tauragės apskritims, joje užfiksuoti duomenys apie Žemaičių Naumiestį ir jo apylinkes suteikia neįkainojamos informacijos apie tai, kaip pasipriešinimo judėjimas ir baudžiamosios struktūros veikė šiame strateginiame paribio valsčiuje.
Tyrimas rodo, kad Žemaičių Naumiestis šioje dokumentacijoje minimas devyniuose esminiuose biografiniuose įrašuose, kurie apima platų laiko tarpą – nuo ankstyvųjų 1946 metų provokacijų iki pat vėlyvojo ginkluotojo pasipriešinimo etapo 1953 metais. Šis miestelis ir jo valsčius pasitarnavo kaip arena brutalioms MGB (Valstybės saugumo ministerijos) specialiųjų grupių operacijoms, taip pat kaip idėjinis židinys jaunimui, nebijojusiam simbolinių protesto akcijų prieš okupacinę valdžią.
Išleistas tradicinis kalendorius žemaičių kalba, skirtas rašytojos Žemaitės 180 – ies ir visuomenės veikėjo Povilo Višinskio 150 – ies gimimo metinėms.
